Mokinių ir mokytojų santykių, jų tarpusavio sutarimo klausimas opus buvo visais laikais. Daug metų esu dirbęs mokytoju, mokyklos direktoriumi – dar tais laikais, kai mokiniams buvo rašomi drausmės pažymiai, vyko nedrausmingų vaikų svarstymai tėvų komitetuose, kai mokytojas buvo laikomas besąlygišku autoritetu. Ir tais laikais buvo mokytojų, kuriems vaikai lipdavo ant galvos, kuriuos apmėtydavo saulėgrąžomis, iš kurių tyčiodavosi. Ta pati klasės kito mokytojo pamokoje stropiai palinkdavo prie sąsiuvinių. Kartu su pedagogais svarstydavome, kokia tokio stebuklo priežastis?
Dabar mokytojas gauna daugiau pagalbos. Mokyklose dirba socialiniai pedagogai, psichologai, o jei jų mokykla neturi, gali pasikviesti iš rajono pedagoginės psichologinės tarnybos. Tokie specialistai dirba su mokiniais ir jų tėvais, bendrauja su mokytoju. Žinoma, daug problemų ir elgesio modelių vaikas atsineša iš šeimos. Įtraukti tėvus į vaiko ugdymą, nors ir nėra lengva, bet labai svarbu.
Kaip pedagogas, savo praktikoje taip pat turėjęs probleminių vaikų ir dar sudėtingesnių jų šeimų, žinau vieną tiesą: nėra durų, kurių neįmanoma atrakinti. Reikia daug dirbti su vaiku, atrasti tai, kas jam rūpi, kas jam vertinga, ką ir kaip jis supranta, ir į tai atsižvelgiant organizuoti veiklą. Tai tikrai sudėtinga, reikalauja daug kantrybės. Tačiau toks mokytojo darbas ir pašaukimas.
Šiandien mokykloje labiausiai trūksta kalbėjimosi, bandymo įsiklausyti ir suprasti vieniems kitus. Visi jaučia įtampą spėti išeiti didžiulę programą, orientuojasi į akademinius pasiekimus. O juk mokykloje svarbios ne tik žinios, bet ir vaikų bei mokytojų emocijos, patirtys, santykiai su kitais. Pradedame keisti ugdymo turinį, atsisakydami neaktualių, perteklinių temų ir susitelkdami į tai, kas svarbiausia šiuolaikiniam žmogui. Taip pat nuo rugsėjo 1 d. visos mokyklos privalės įgyvendinti bent vieną prevencinę programą, kuri moko pažinti, valdyti ir tinkamai išreikšti savo emocijas, suprasti bei gerbti kitus.