Ar efektyvi regioninė politika Lietuvoje?

Nors šalies regionų plėtrai skiriamos didelės lėšos (per ateinančius 6 metus tam bus skirta 418 mln. eurų), regioninis atotrūkis šalyje didėja.

Požiūris turėtų keistis

Milda Petrauskienė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko pavaduotoja, Socialdemokratų frakcijos narė,

Lietuva, kitaip nei senosios ES narės, savo regioninės politikos mechanizmą turėjo sukurti per kelerius metus. Dėl įvairių regioninės politikos įgyvendinimo ypatumų didžioji dalis ES struktūrinės paramos, skirtos regionų plėtrai, buvo panaudota socialinei ir inžinerinei infrastruktūrai kurti, o ne darbo vietoms steigti ir užimtumui didinti. Suprantama, infrastruktūrą reikia kurti, nes žmonės ir verslas kuriasi ten, kur ji egzistuoja. Tačiau kai infrastruktūros kūrimas yra savitikslis, t. y. ji kuriama ne tam, kad būtų paskatinta regiono raida, pagerintas žmonių gyvenimas, daug pinigų gali būti išmesta į balą. Pavyzdžiui, kaimo vietovėse dėl migracijos į miestus ir užsienį tokia infrastruktūra tampa paprasčiausiai nenaudojama.

Toks požiūris Lietuvoje turėtų pasikeisti. Reikėtų remtis labiau išsivysčiusių valstybių, tokių kaip Vokietija, pavyzdžiu. Joje puikiai suvokiama, kad jei žmogus turės darbą, turės ir pajamų, galės naudotis įvairiomis viešosiomis ir privačiomis paslaugomis, gyventi visavertį gyvenimą. Be to, regionų plėtrai skirti 10–15 proc. ES paramos yra per maža: šią dalį reikia padidinti iki 25 proc., kad realiai mažėtų socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų. Lietuvai reikia orientuotis į horizontaliąją regioninę politiką, kad būtų iš esmės pagerinta koordinacija tarp valstybės ir vietos valdžios institucijų, socialinių partnerių, verslo, nes dabar už regioninę politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija nepajėgi formuoti ir įgyvendinti veiksmingiausios regioninės politikos. Lietuvos regioninę politiką reikia labiau decentralizuoti, sustiprinti regionų plėtros tarybas, suteikiant joms tikrąsias sprendimų priėmimo galias. Tai leistų orientuotis į konkretaus regiono poreikius.

Pamatysime ne iš karto

Julius Morkūnas, vidaus reikalų viceministras,

Nacionalinę Lietuvos regioninę politiką įgyvendinančių darbų, kurie pastaraisiais metais atnaujino Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, nudirbta kaip niekada daug. Praėjusio laikotarpio (2007–2013 m.) regioninės politikos naudą pajuto daugybė Lietuvos žmonių.

Įgyvendinant regioninės politikos priemones, probleminėse teritorijose (14 savivaldybių) atnaujinti 368 daugiabučiai gyvenamieji namai ir jų aplinka, pagerintos būsto sąlygos bemaž 12 tūkst. žmonių. Labai išgražėjo, tapo patrauklesni verslui ir regioniniai ekonomikos augimo centrai – Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Utena, Mažeikiai, Visaginas. Juose įgyvendintus 2007–2013 metų ES paramos projektus gyventojai geriausiai mato ir labiausiai vertina. Labai pasikeitė ir mažieji Lietuvos miesteliai bei kaimai. Įgyvendinta 213 projektų, kurių vertė – daugiau nei 121 mln. eurų. Sutvarkyta 243 kaimo gyvenviečių, kuriose gyvena iki 3 tūkst. gyventojų, viešoji aplinka.

Kalbant apie regioninės politikos efektyvumą, reikia įvertinti kelis veiksnius. Pirma, priemonės tikslinėms teritorijoms, skirtos socialiniams ir ekonominiams skirtumams mažinti, sudaro tik kiek daugiau kaip trečdalį visų regioninio planavimo priemonių. Tiesioginį poveikį pastebėti gana sudėtinga, nes jį užgožia globalūs procesai. Antra, regioninės politikos rezultatai matyti ne iš karto, o tik po kurio laiko. Jei kas sako, kad regioninės politikos Lietuvoje nėra, tai tik todėl, kad nemato greitų rezultatų. Regioninė politika kardinaliai nesikeičia, ji evoliucionuoja, panašiai kaip ekonominė politika. Senasis 2007–2013 m. įgyvendinimo periodas tęsėsi 9 metus, todėl to, kas buvo programuojama 2006 m., rezultatus pamatėme tik 2015 m. Pagal tokią pat analogiją planuojamos ir 2014–2020 m. regioninės politikos įgyvendinimo priemonės.