*Pasirūpinkite savimi ir aplinkiniais. Išsiaiškinkite, ar jūs ir šeimos nariai nesate alergiški bičių nuodams. Patartina paklausti ir kaimynų apie jų požiūrį į bites. Verta susirasti ir perskaityti Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijos gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą bei jūsų gyvenamoje savivaldybėje galiojančias bičių laikymo taisykles. Įsitikinkite, kad gebėsite jų laikytis.

*Pasivaikščiokite po būsimo bityno apylinkes bent dviejų kilometrų spinduliu ir įvertinkite bičių ganyklą. Šioje teritorijoje jos rinks nektarą, žiedadulkes, vandenį. Daugiausia medaus prinešama apie 2–3 km spinduliu. Tad jeigu netoliese auga sedulos, blindės, gluosniai, tuopos, trešnės, klevai, liepos, kaštonai, ievos, šaltekšniai ir įvairiausi pievų ir daržų augalai, dobilai ar rapsai, galite tikėtis daug medaus. Toli skraidančios bitės tolimoje kelionėje bitė suvartoja maisto ir sau pačiai, tad bus mažiau medaus. Geriausia, jei gyvenate kaime ar miesto pakraštyje, nes aplinkui yra daugiau augmenijos. Tiesa, nuo to priklauso tik medaus kiekis, nes vienaip ar kitaip bitės ras, ko nešti.

*Žinokite, kad teks investuoti. Bitininkas turi įsigyti gana nemažai įrankių: korių rėmelių, specialią dėžę koriams pernešti, dūminę, bitininko kaltą, purkštuvėlį, šakutę koriams atakiuoti, vaškinių plokštelių ir panašiai. Tiesa, pirmaisiais bitininkavimo metais kai kurie įrankiai gali būti pakeičiami paprastesniais, pavyzdžiui, vietoj bitininko kalto galite naudoti ir paprastą kaltą. Reikės ir bitininko kostiumo – net geriausi pasaulio bitininkai dirba su tinkleliu ir apsaugine apranga, nes gebėjimas tvarkyti avilius be tinklelio nerodo nei bitininko šaunumo, nei bitučių gyvenimo išmanymo. Visa tai kainuoja pinigus – startinė suma gali siekti 900 eurų. Vienas brangiausių pirkinių – medsukis, skirtas medui išsukti. Tai patogus įrankis, tačiau net ir naudoto jo kaina yra didelė. Laimei, turint nedaug avilių, galima sėkmingai išsiversti ir be jo. Be abejo, reikės ir avilių. Rekomenduojama turėti bent du – jei viename nutiktų kas nors nepataisomo, turėtumėte kitą. Klaidų, bent jau pirmaisiais metais, tikrai pasitaikys, todėl geriau apsidrausti. Gera naujiena ta, kad internete pilna informacijos apie gamybą ir netgi avilių brėžinių, tad jei naujų avilių kainos pasirodys per didelės, galėsite jų pasigaminti ir pats.

*Jei kada nors pasinėrėte į absoliučiai naują sritį, tikriausiai prisimenate tą jausmą, kai nežinojote, nuo ko pradėti. Ruošiantis laikyti bites šis jausmas taip pat užklups: medžiagos apie bitininkystę – daugybė. Geriau pradėti domėtis kiek anksčiau, nei avilyje įsikurs pirmoji bičių šeima, kad, ištikus bėdai, galėtumėte suvaldyti padėtį ir nereikėtų lėkti prie interneto ar knygų. Žinoma, praktika itin svarbi, tačiau be žinių negalėsite gilinti ir įgūdžių. Ateinančią žiemą galite atsidėti būtent tam. Tačiau žinių gilinimo procesas nesustoja niekada.

*Patirtis iš knygų yra vertinga, tačiau praktinis patarimas – beveik neįkainojamas. Tad draugas bitininkas yra tiesiog idealus sprendimas pradedančiajam. Nereikia manyti, kad teks bendrauti tik su senyvo amžiaus žmonėmis (nors, be abejo, jie turi sukaupę daugiausia patirties) – bites šiais laikais net ir Lietuvoje augina labai įvairaus amžiaus žmonės. Prisijunkite prie draugijų, asociacijų, forumų – taip tikrai sužinosite daugiau ir galėsite paklausti rūpimų klausimų.

*Žengiant pirmuosius žingsnius, geriausia remtis klasikiniais pavyzdžiais – juk tam, kad galėtum laužyti taisykles, pirmiausia privalai jas žinoti. Pradedantiesiems rekomenduojama pradėti su klasikiniais Dadano aviliais. Susipažinę su jų specifika, bitininkai galės rinktis kitus sprendimus,  kas žino, gal ateityje net atras naują unikalią konstrukciją. Renkantis bites nepatartina eksperimentuoti ar pirkti veislę, kurios pavadinimas paslaptingas, ar pasiryžti gelbėti vietos bičių veislę. Lietuvos sąlygoms geriausiai prisitaikiusi yra Karnikos ( Krajinos) bičių veislė (populiacija). Šias bites bitininkai giria dėl sugebėjimo dirbti esant ir nedideliam medunešiui, be to, jos itin ramios, gana sėkmingai žiemoja. Bakfasto, itališkosios, Kaukazo pilkosios bitės labiau tiktų pažengusiems ar eksperimentuojantiems bitininkams. Antai vokiškos Bakfasto bitės ir dirba „vokiškai“ – jeigu yra didelis laukas ar sodas, prineš daug medaus, o jeigu reikės rankioti nuo žiedelio prie tolėliau esančio žiedelio, bus bėda. Bites patartina pirkti iš žinomų ir patyrusių bitininkų. Nebūtina važiuoti toli, nes jų yra visuose regionuose. Kadangi tokie bitininkai labai saugo savo reputaciją, būsite tikri, kad motinėlė yra jauna ir sveika, be to, tos veislės, kurios pageidavote.

*Prisiminkite: bitininkavimas – pomėgis, o ne verslas. Gali būti, kad medus atsieis jums brangiau, nei kainuoja stovintis prekybos centro lentynoje, tačiau tai darote dėl savo malonumo. Visą jūsų „vargą“ atpirks bičių dūzgimas, bitininkaujant įgytas charakterio ramumas ir geranoriškumas. Taip pat ilgaamžiškumas – dauguma bitininkų gyvena ilgiau nei aštuoniasdešimt metų, nes būdamas blogos nuotaikos prie bičių neateisi ir dirbdamas nepaskubėsi. Ir svarbiausias atpildas – medus. Teigiama, kad šeimai vieno avilio medaus gali užtekti metams. Nereikia pamiršti, kad bitės dar ir apdulkina augalus, tad ten, kur daugiau bičių, didesnis bus ne tik jūsų, bet ir kaimynų derlius.

Parengta pagal pan.bites.lt