N. Baronienės nuotr.

Kėdainių krašto bitininkas Erikas Augustinavičius, kaip ir dažnas bičiulis Lietuvoje, gamina midų, tačiau kol kas jis vienintelis turi teisę šį gėrimą dideliais kiekiais pardavinėti parduotuvėms ir restoranams.

Augustinavičių šeima įsikūrė prie pat II–XI a. Plinkaigalio piliakalnio. Už 300 m esančiame III–VII a. kapinyne rasti sidabru kaustyti ragai patvirtina prielaidą, kad senovės lietuviai jau gamino ir gėrė midų. Tad gaminti jį – ir garbė, ir priedermė.

Išskirtinis produktas

Bitininkauti ir gaminti midų Erikas išmoko iš mamos Aldonos Augustinavičienės. Sūnus Marius dirba bityne kartu su tėvu, padeda midaus gamyboje. Žmona Jūratė rūpinasi, kad pagaminta medaus produkcija gražiai atrodytų. Į muges vežamo jų medaus indeliai gražiai apipavidalinti. „Medus – išskirtinis produktas, tad ir atrodyti turi gražiai. Gaila, tik, kad ne visi tai supranta, – sakė moteris. – Lietuvoje medus labai pigus. Kaimyninėje Lenkijoje už kilogramą lietuviško medaus galima gauti 9 eurus, o pas mus – 4–5. Estijoje jis taip pat brangesnis. Todėl mes netingime ir važiuojame į muges tose šalyse. Ten galima parduoti brangiau ir daugiau.“ Turi Augustinavičiai ir nuolatinių midaus pirkėjų. Paragavusieji jo tikina, kad gėrimas – išskirtinio skonio, labai aromatingas.

Sodybos kieme neseniai pastatytas specialiai midui laikyti skirtas rūsys. Nerūdijančio plieno talpyklose bręsta šimtai litrų tauraus gėrimo.

Kaimo turizmo verslas

Kitas Augustinavičių pragyvenimo šaltinis – kaimo turizmas. Už 400 m nuo namų, piliakalnio papėdėje, jiems priklauso du nedideli mediniai namai. Prie pat teka Šušvė. Jūratė džiaugėsi, kad joje vis daugiau žuvų, nusekusioje vagoje buvo matyti būrelis šapalų. „Vienu metu mūsų kaimo turizmo sodyboje „Šušvė“ gali pramogauti 30 žmonių. Kadaise čia buvo kolūkio pirmininko statyta pirtis. Ant jos pamatų galėjome statyti, kai įsigijome žemę. Reikėjo gauti labai daug leidimų, kiekvieną žingsnį derinti su saugomų teritorijų įstatymais“, – pasakojo Jūratė. Pasak jos, plėsti kaimo turizmo verslo jie neketina. Abu su vyru tiki, kad daugiau naudos turės iš midaus gamybos.

Aktyvaus poilsio mėgėjai, atvykę pailsėti, neretai nustemba, kad sodybos šeimininkas dar ir bitininkas. „Kartą pas mus viešėjęs kanadietis pasidžiaugė sodyba, o paskui klausia: „Tai kur ta jūsų ferma?“ Mat Kanadoje įprasta, kad kaimo turizmas ir yra kaimo turizmas, o ne svečių namai gamtoje. Tuomet lengvai išsisukome, pakvietėme svečią apsilankyti bityne“, – linksmi pasakojo Jūratė.

Svarbiausia  – licencija

Kol kas Eriko gaminamas midus neturi kulinarinio paveldo sertifikato. Vyras nežino, ar sieks jo. Svarbiausia, kad turi licenciją, suteikiančią teisę midų legaliai daryti ir parduoti. Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, midų, kaip ir vyną, neturint licencijos galima gaminti tik sau. Midaus stiprumas negali būti didesnis nei 16 laipsnių.“

Norėdami gauti licenciją, turėjo įvykdyti griežtus reikalavimus: įrengti patalpas midui gaminti, nusipirkti nerūdijančio plieno talpyklas, pasistatyti rūsį midui laikyti, viską suderinti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Kol kas sutuoktiniai pelno iš midaus gamybos neskaičiuoja. Tačiau tiki, kad ilgainiui investicijos atsipirks.

Mokslas be pabaigos

Ant vienų durų pritvirtinta lentelė skelbia, kad tai – gamybos technologo kabinetas. Pasirodo,  Erikas ir yra tas technologas.

Pagal jo sukurtus receptus gaminamas beveik dešimties pavadinimų midus. Vyras tikino, kad receptus sukūrė kantriai eksperimentuodamas, todėl juos perduos jis tik savo vaikams.

Pasak jo, midaus gamyba – mokslas be pabaigos. Visą gyvenimą reikia mokytis jį gaminti.

Viskas, ką suneša bitės į korius, keliauja į midaus gamybos cechą. Pasak bitininko, midui gaminti tinka visokių rūšių medus. Svarbiausia – fermentacijos procesas. Jis vyksta nerūdijančio plieno talpyklose. Paskui midus išpilstomas į butelius. Svečiams jis patiekiamas keramikos ąsočiuose, pagamintuose taikant raugo technologiją.

„Didikai Radvilos gerdavo penkiasdešimt ir daugiau metų išlaikytą midų. Tokio gėrimo skonis, manau, buvo išskirtinis“, – sakė bitininkas.

Gėrė kunigaikščiai

Midus – seniausias pasaulyje alkoholinis gėrimas. Visuose žemynuose, kur tik buvo bičių,  senovės gentys gamino midų. Alus atsirado tik pradėjus vystytis žemdirbystei. Jūratė priminė, kad baltai midų gėrė ypatingomis progomis, buvo manoma, kad jis turi magiškų galių – padeda bendrauti su dievais. Baltams vynas, pasak jos, reiškė mirtį, o midus – gyvenimą.

„Lietuvos didieji kunigaikščiai gėrė ne ką kitą, o midų. Plinkagailio kapinyne rastas kone pusantro litro talpos ragas buvo palaidotas kartu su jo šeimininku. Manoma, kad jis buvo pilnas midaus, užkimštas mediniu kamščiu. Aišku, ragas neišliko, tik metalinė apdaila“, – pasakojo Jūratė.

Midaus gamyba, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje klestėjusi XIV–XVII a., nuo XVIII a. buvo užmiršta ėmus gaminti pigesnį gėrimą – degtinę. E.Augustinavius sakė, kad JAV, Lenkijoje, Skandinavijos šalyje rengiami midaus čempionatai. Juos organizuoja net atskiros JAV valstijos.

Vis dar sukasi kaip bitė

Labiausiai tuo, kad bitininkavimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą džiaugėsi Eriko mama – A.Augustinavičienė. Jai jau 74 metai, bet moteris sukasi nedideliame savo ūkelyje, puikiai tvarkosi bityne. Draugauti su bitėmis ji pradėjo dar gyvuojant kolūkiams, ilgus metus dirbo Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvoje bityne. „Šviesaus atminimo profesorius Jonas Balžekas buvo reiklus sau ir kitiems. Kartais dirbdavome iki išnaktų. Pamenu, kartą grįžtu, o Erikas pasitinka mane su ašaromis akyse. Abu su broliu alkani laukė grįžtant mamos. Tuomet man labai suspaudė širdį“, – prisiminė Aldona. Moteris džiaugiasi, kad draugystė su bitėmis tęsiasi.

Motinų atsisiunčia iš Pervalkos

Pasak Aldonos, bitininkas turi dirbti tol, kol viską padarys. „Kai dirbau institute, šiek tiek pailsėdavome tik vėlų rudenį“, – sakė Aldona. Erikas juokėsi, kad „pasiutimui nuvaryti“ mama laiko bičių prie namų. „Nėra taip, kad čia – mamos, o čia – mano ar sūnaus bitės. Kai užpuola darbymetis, visi stveriame ir darome, ką reikia. Bendrai visi trys dabar turime 150 bičių šeimų“, – sakė vyras. Norėdami atnaujinti turimų bičių rasę, jie nusiperka veislinių bičių motinų. Atsisiunčia jų iš Pervalkoje esančio bičių motinų poravimosi punkto. „Kokybiška ar ne bičių motina, gali pasakyti tik po metų. Tikimės, kad bus gerai. Reikia, kad keistųsi tranai. Jei ne, prasideda kraujomaiša“, – sakė bitininkė. Pasak Aldonos, jei per 10 dienų bičių motina neapsivaisina – blogai. Daug jų negrįžta į avilį. Blogai, kai poravimosi metu būna blogi orai. Lietus, stiprus vėjas, paukščiai pražudo daug bičių motinų.

Viesulas suplakė spiečius

Šiemet moteris matė tai, ko nebuvo regėjusi per visą savo ilgą bitininkavimo praktiką. „Pakilo virš liepų du bičių spiečiai, tada viesulas bloškė juos vienas į kitą. Spiečiai susimaišė. Kol atsinešiau spietines, daug bičių buvo išpjauta. Pirmojoje spietinėje bitės susitvarkė, nes buvo likusi motina, o kitoje – ne, nes motina buvo jau nugelta“, – pasakojo A.Augustinavičienė. Šie metai pasak jos, ne itin derlingi. Ne iš visų šeimų gauta po 50 kg medaus. Erikas džiaugėsi, kad ruduo šiltas ir bitės gali dar atsinešti žiedadulkių.

Vogė bites agurkams apdulkinti

Aldona prisiminė laikus, kai laikė Kaukazo bites, kurios iš kolūkio laukų nešdavo dobilų medų. Jis buvo panašus į rapsų – baltas, bekvapis. „Buvo gerai tai, kad ant dobilų medaus bitės galėdavo žiemoti. Dabar turime rapsų medaus, bet jis netinka žiemai. Mes bites maitiname patys, neperkame paruošto invertuoto sirupo“, – sakė bitininkė.

Pasak jos, Kaukazo bitės buvo piktesnės nei Karnikos, bet agurkų augintojai, kurių Kėdainių krašte buvo tūkstančiai, vis tiek vogdavo avilius ir statydavo juos šiltnamiuose, kad būtų gausesnis agurkų derlius. Tuomet dar nebuvo įprasta auginti  savidulkius agrukus, o gal jų sėkla buvo brangi“, – svarstė bitininkė. Ji džiaugėsi, kad dabar į bites niekas nesikėsina.